Seimo biurokratinė mašina nemano, kad Liutauras – blogeris.
Štai problema – kol kas mums jų reikia labiau, negu jiems mūsų. Blogosferai pasiekus bent tokią įtaką, kaip Valstijose, patys politikai raitysis kaip unguriai, kad tik pasiPRintų. Nebeliktų jokių problemų su akreditacijom.
Bet ką daryti dabar? Visa ta ”nepripažinino” istorija, žinoma, įdomesnė ne teisiniu, o galios žaidmų aspektu. Rinkimai jau ne už kalnų, o blogai – pigi ir, manykim, efektyvi dalies elektorato smegenų plovyklė. Liutaurai, nenusimink, padėtis gali keistis.
